The homeless and lovelorn raconteur drowns his sorrow in booze and identifies himself with a bat flying at nights over the slums in search of his lost beloved… The times are bleak and the times are dark… The empire is mammoth, rapacious and soulless so there is nowhere to hide except on the bottom of life… Who now will remind us of the love that clung to us like an infectious disease, never, as it was, bellowed out in the midwinter courtyards, and so never splattered with the city’s dirt – so belated and so useless it was to anyone, useless even to this street prepared for a downpour, to the clump of old trees on the shore, even to the glow lighting up the Bernardine, or that ever approaching cloud, which has stopped now above the drab Bekešo tower – who, come on, say it, who? Tūla is a surreal lace crocheted out of misery and love… Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas.Īlytuje veikia J. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).

Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.

Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų.

Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. Jurgis Kunčinas – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Jurgis kuncinas tula